Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavasariui įpusėjus spaudoje jau šiek tiek atlėgo aistros dėl Stambulo konvencijos ir skirtingų lyčių partnerystės įteisinimo Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad darbas nebevyksta – vis dar ruošiami naujų įstatymų projektai. „Miesto pokalbiuose“ turbūt pastaruoju metu garsiausias Lietuvoje žmogaus teisių aktyvistas ir politikas, siekiantis geriau teisiškai įtvirtinti pamatines žmogaus teises, Tomas Vytautas Raskevičius.

Lietuvos Respublikos seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, teisininkas, buvęs Vilniaus miesto tarybos narys naujienų portalui KaunoZinios.lt papasakojo daugiau apie savo darbus, asmeninį gyvenimą, vizijas, pozicijas įvairiais klausimais bei pasidalino nuomone apie pastaruoju metu vykstančius procesus Lietuvoje.

Tomai, atrodo, kad Lietuvos visuomenė yra susipainiojusi tarp neapykantos kalbos ir žodžio laisvės. Nebeatskiria vieno nuo kito. Koks, jūsų manymu, yra fundamentalus skirtumas tarp jų?

Tas skirtumas tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo yra įtvirtintas dar mūsų Lietuvos Respublikos konstitucijoje, dvidešimt penktajame straipsnyje, kuris garantuoja žodžio laisvę, tačiau ji yra nesuderinama su neapykantos kurstymu. Šiuo metu baudžiamajame kodekse yra aiškiai apibrėžta, kas yra neapykantos kurstymas. Galbūt išskirtiniausia ypatybė yra ta, kad neapykanta yra kurstoma prieš tam tikras socialines grupes ir dedikuojama tam tikram tapatybės bruožui ar charakteristikai. Iš tiesų bet koks bandymas sureguliuoti ir užtardyti nepageidaujamą neapykantos kalbos reiškinį nėra bandymas riboti žodžio laisvės, bet atsižvelgiant, kad žodžio laisvė yra pamatinė demokratinės visuomenės vertybė, diskusijos turi būti labai nuoseklios, labai išbaigtos ir iškalbėtos, kad nusibraižius tam tikras raudonas linijas būtų aišku, jog iš tiesų neapykantos kurstymas nėra galimas, o demokratinėje visuomenėje žodžio ir saviraiškos laisvė turi būti saugoma.

Kai kasdien girdite apie uždažomas vaivorykštes, grasinimus užmėtyti akmenimis, kolegų Seimo narių išstojimus, lydimus neapykantą kurstančių veiksmų, kokių Jums kyla minčių apie tai, ką Seime atstovaujate? Kaip matote savo šalį, kurioje visa tai vyksta?

Aš į šitą klausimą ir problemą stengiuosi žiūrėti filosofiškai. Diskusijos dėl žodžio laisvės ir galimų ribojimų, bandant užkirsti kelią neapykantos nusikaltimams ir neapykantos kurstymui, vyksta ne tik Lietuvoje, jos vyksta ir kitose demokratinėse visuomenėse, ir man atrodo, kad tos diskusijos yra beprotiškai svarbios. O kalbant apskritai, viena iš šalių, kurioje žodžio laisvė yra labai branginama ir saugoma, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir konstitucinės teisės ekspertai bei, atrodo, pats Konstitucinis Teismas Jungtinėse Valstijose yra užbrėžęs tokią analogiją, kad, tarkim, jeigu žmonių pilname teatre vienas iš žiūrovų melagingai pradeda šaukti, kad prasidėjo gaisras, ir dėl to kyla panika, tai toks pasireiškimas yra ne naudojimasis žodžio laisve, o visuomenei žalingas reiškinys. Aš labai tikiuosi, kad mes Lietuvoje daug diskutuosime, ar tai būtų LGBT teisės, ar kitų pažeidžiamų grupių teisės, ir surasime tokį bendravimo būdą ir manierą, kuri mums leis vienas su kitu bendrauti pagarbiai, neperžengiant neapykantai būdingų ribų.

Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žvelgiant į Jus galima pastebėti du žmones: vienas Tomas Vytautas, kuris yra ekspresyvus, nuoširdus, jausmingas, kartais mėgstantis paprovokuoti kitus, ir kitas, kuris puikiai išmano teisinę kalbą, moka susitvardyti ir išlikti racionalus. Kaip sekasi suderinti šias dvi savo puses? Ar nebūna, kad viena kartais įsibrauna į kitos teritoriją?

Ačiū jums už tokį nuoširdų klausimą. Aš manau, kad kiekviename asmenyje telpa įvairūs asmenybės bruožai, įvairūs ekspresyvumo lygiai. Žinoma, vienoks aš esu asmeniniame gyvenime, kitoks darbinėje aplinkoje, bet ko man labai norėtųsi kuriant savo viešą įvaizdį, tai kad žmonės pamatytų, jog politikoje irgi veikia paprasti, kasdieniški žmonės, kurie yra tokie, kaip ir visi kiti. Ir, žinoma, esame pratę politikus matyti statiškus, susikausčiusius, su pilkais kostiumais ir baltais marškiniais, tai aš labai norėčiau, kad mano veikimas politikoje įneštų į ją šiek tiek spalvų. Aš manau, kad mano ekspresyvus būdas ar švelnus noras paprovokuoti ar užduoti nepatogius klausimus, priduoda šarmo politiniam procesui, o ne jam kenkia.

Atrodo, kad mes ir mokykloje, ir universitetuose, ir darbe ar bet kur kitur esame per mažai mokomi teikti grįžtamąjį ryšį. Visa ta neapykanta, kuri tarsi radiacija sklinda internetinėje erdvėje, iš esmės yra siaubingai neteisingas būdas teikti grįžtamąjį ryšį. Kas, jūsų manymu, turėtų būti normali diskusija?

Aš manau, kad tai jūsų labai gera įžvalga, kuri apskritai yra susijusi su mūsų visuomenės psichine ir emocine sveikata. Manau, kad mes šiame etape tiktai mokomės skirti dėmesio šiai sveikatos pusei, esame pratę rūpintis fizine savo sveikata, tačiau dažnai pamirštame, kad reikia rūpintis ir emocine. O kartais visuomenėje egzistuoja tam tikra stigma, kad, pavyzdžiui, eiti pas psichologą, pas psichoterapeutą, prašyti pagalbos yra kažkokia gėda. Ir kai mes visuomenėje skiriame per mažai dėmesio emocinei sveikatai, kaip jūs gražiai įvardijote, tam grįžtamajam ryšiui, apskritai aptarti, kaip jautiesi, kodėl taip jautiesi, tai štai kai kuriems žmonėms gal tai prasiveržia tokiu neetišku bendravimu ir galbūt neapykantos kalba. Visi šie dalykai, man atrodo, yra glaudžiai susiję, ir apskritai visos tos karštos diskusijos, kurias pastaruoju metu turime dėl žmogaus teisių klausimų, kalbėdami ir apie Stambulo konvenciją, ir apie partnerystės įstatymą, vyksta pandemijos sąlygomis, kai yra paaštrėjusios visos emocinės ir psichologinės įtampos. Manau, kad ši situacija išryškino, kad mes Lietuvoj turim skirti daug dėmesio emocinės sveikatos sričiai ir ji kolkas dar yra apleista.

Siekiate skirtingų lyčių partnerystės įteisinimo, lyties keitimo proceso reglamentavimo, neapykantos skleidimo prevencijos, tačiau greičiausiai viskas prasidėjo ne nuo tokių konkrečių tikslų. Kai tik pradėjote domėtis žmogaus teisėmis, koks buvo jūsų pirminis lūkestis, kurį norėjote įgyvendinti imdamasis šios veiklos?

Mano paties išsilavinimas yra politikos mokslų bakalauras. Mokydamasis bakalauro studijose aš labai norėjau būti ambasadoriumi ir dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Tai buvo mano svajonių profesija. Bet tuomet ketvirtam kurse atlikau praktiką Užsienio reikalų ministerijoj, nes buvo susiję su studijomis, ir man nepatiko, buvo žiauriai nuobodu, taigi pradėjau ieškoti kitos profesinio orientavimo srities. Po bakalauro studijų išvykau studijuoti magistro studijų žmogaus teisių srityje, ir mano motyvacija, kodėl aš pasirinkau šias studijas, buvo susijusi su mano paties tapatybe, nes aš priklausau LGBT bendruomenei, esu šios bendruomenės dalis ir jaučiausi, kad mano kaip piliečio teisės nėra šioje valstybėje užtikrinamos. Tuomet aš į viską žiūrėjau šiek tiek naiviai, tikėjausi, kad visas problemas galima išspręsti labai greitai, o pasirodo, kad tas dialogas ir politinis procesas yra žymiai ilgesnis ir sudėtingesnis, ir jis yra toks ilgas bei sudėtingas, kad man netgi iš paprasto žmogaus teisių aktyvisto buvo lemta atsidurti seimo nario kėdėje. Viskas šiaip yra gerai, visi šie procesai įdomūs ir apskritai aš į žmogaus teises žiūriu ne kaip į kažkokį kalną, į kurį mes, kaip visuomenė, turime užlipti, o veikiau kaip į nuolatinį pokalbį. Prieš keletą savaičių žurnalistai manęs klausė, ar įsivaizduojate tokią situaciją, kai nebereikės Lietuvoje Žmogaus teisių komiteto. Aš labai tikiuosi, kad toks laikas neateis, nes mes visą laiką kaip visuomenė turėsim įvairių, sudėtingų klausimų, nes visuomenė visų pirma yra apie tai, kaip mes būdami visi skirtingi galime visi kartu draugiškai gyventi.

Ar regite save ar kitą atvirą LGBTQ+ asmenį ne tik Seimo nario, bet, tarkim, partijos lyderio, miesto mero, ministro ar Seimo pirmininko pozicijoje? Kiek Lietuva dar toli iki to?

Šiaip labai įdomus jūsų klausimas, nes yra kas kelis metus Europos lygmeniu daromas Eurobarometro diskriminacijos temai skirtas tyrimas – lyginama situacija įvairiose Europos Sąjungos valstybėse. Vienas iš klausimų visuomet būna, kaip jaustumėtės, jeigu į aukščiausią politinį postą jūsų šalyje būtų renkamas LGBT asmuo. Lietuvoje šie skaičiai yra šokiruojančiai prasti ir Lietuva pagal šį rodiklį yra viena paskutinių Europos Sąjungoje. Aš manau, kad mes ilgainiui tikrai turėsim tokią situaciją, kurioje skirtingi žmonės tikrai užims skirtingus politinius postus, ar kalbėtume apie Seimo narius, ar apie partijos lyderius, netgi apie prezidento postą, ir labai tikiuosi, kad mes anksčiau ar vėliau pasieksime tokią situaciją, kad žmogaus lytis, negalia ar seksualinė orientacija nebus lemiamas veiksnys žmonėms sprendžiant, ar asmuo yra tinkamas šias pareigas eiti. Kalbant apie savo patirtį, matot, aš politiką iš savęs sukūriau būtent ant savo tapatybės platformos. Dėl to man šios temos yra labai svarbios, aš jas labai noriu spręsti, todėl mano tapatybė tampa labai galingu įrankiu arba priemone man tuos klausimus kelti politiškai. Tokia tat nepalyginama situacija. Mano veikimas politikoje yra skirtas ne užimti kokius nors postus, o spręsti labai konkrečias mano bendruomenės problemas.

Ar nereikės mums laukti, kol užaugs naujos kartos, kad visa tai pasikeistų?

Matot, mes kartais taip kalbam hipotetiškai – užaugs naujos kartos. Aš manau, kad naujos kartos jau dabar yra užaugusios. Atėję daug jaunų žmonių ir jie dalyvauja rinkimuose, reiškia savo nuomonę. Kartais, pavyzdžiui, politiniai oponentai juokiasi ir iš manęs, ir iš partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės, kad mes naudojamės TiTok’o platforma, kurią dažniausiai renkasi jauni žmonės, kurie net kartais dar nedalyvauja rinkimuose, nes neturi aštuoniolikos metų, tačiau žinote, tie žmonės formuos mūsų valstybės ateitį po ketverių metų, tai kada su jais reikėtų pradėti bendrauti, jeigu ne dabar.

Esate dalinęsis, kad kai ėmėte suvokti savo seksualinę orientaciją, iš pradžių nepriėmėte savęs tokio, koks esate. Su kokiais savęs suvokimo ir aplinkinių priėmimo sunkumais teko susidurti?

Atsakant bendriau į šį klausimą, tai kartais žmonėms atrodo, kad šis seksualinės tapatybės suvokimas ir atradimas vyksta per naktį. Man atrodo, kad kiekvieno žmogaus tapatybės formavimasis yra ilgalaikis procesas. Kiekvienas sau užduodame įvairių klausimų, turime abejonių. Kai aš pats buvau paauglys ir suvokiau apie savo homoseksualumą, man labiausiai trūko viešos informacijos apie tai, kad tokie žmonės egzistuoja, kad jie yra normalūs, kad viskas su jais yra gerai ir jie neturi šešių aštuonių rankų ar kojų. Ir aš labai norėčiau, kad jauni žmonės niekuomet nesijaustų tokie vieniši ir tokiame informacijos vakuume, kokiame jaučiausi aš. Kartais pagalvoju, kad neaišku, ar pavyks mums tuos žadamus įstatymus priimti, tačiau bent jau mano veikimas politiniame lauke jaunam žmogui leis pamatyti, kad tokie žmonės yra visuomenėje, kad jie gyvena ir netgi dirba aukštose politinėse pozicijose, ir manau, kad tuomet mano buvimas politikoje bus prasmingas.

Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jūs savo veiklą bei gyvenimą matote kaip misiją. Tačiau žmonės, kurie kovoja dėl „tradicinės šeimos“, atrodo, taip pat stengiasi dėl tam tikros misijos, kuria jie lygiai taip pat tiki. Turint omenyje, kad tradicijos visgi keičiasi, ir laiko klausimas, kol posakis „tradicinė homosesksuali šeima“ nustos kelti nuostabą, kaip galėtumėte nuraminti visus tuos žmones, kad pasaulio pabaiga dėl to neateis? Kaip galėtume padėti jiems nuleisti ginklus?

Manau, kad gal ne tik oponentams, bet mums visiems reikia savotiškai nuleisti tuos ginklus ir tiesiog sau pripažinti, kad bus įvairių nuomonių visuomenėje, skirtingų pozicijų, tame nėra nieko blogo, nes tai yra pliuralistinės demokratinės visuomenės požymis. Aš tik labai norėčiau, kad iš oponentų ir galbūt iš proponentų pusės mes nebandytume reguliuoti kitų žmonių teisių, vadovaudamiesi savo vertybiniais įsitikinimais. Kartais iš oponentų tai tikrai girdžiu. Jie gina tradicinę šeima, viskas su tuo yra gerai, tačiau kodėl jie nori apriboti netradicinių šeimų teises, neleisti jiems įteisinti savo santykių, apsaugoti savo turtinių ir neturtinių teisių? To dialogo ir bendros platformos, kad žmonės skirtingi, bet gali visi sugyventi visuomenėje, šiuo metu pasigendu.

Kaip Jums sekasi derinti asmeninį gyvenimą ir darbą, kuris šiuo metu Jums yra politika? Ar nejaučiate, kad asmeninis gyvenimas iš dalies nustumiamas į šalį?

Taip, ypač pirmi mėnesiai buvo pilni sutrikimo, nes viskas nauja, procesai neaiškūs, bet man atrodo, kad naujame darbe taip kiekvienam žmogui atsitinka. Pirmaisiais mėnesiais tos asmeninės erdvės buvo žymiai mažiau nei įprastai, bet man atrodo, kad ilgainiui pavyks ribas nubraižyti ir atkurti balansą tarp asmeninės erdvės ir darbo.

Auginate vaiką kartu su dviem homoseksualiomis moterimis. Ar Jums yra neramu dėl iššūkių, kurie jo laukia paaugus?

Taip, žinoma, vienareikšmiškai neramu, nes kiekvienam tėčiui arba mamai norisi, kad jo vaikas būtų priimtas ir suprastas visuomenėje, tačiau mes su mamomis esame labai aiškiai sau įvardiję, kad mes neturime tokių supergalių nušluostyti visas būsimas ašaras nuo vaiko veido. Mes tik iš savo pusės galim sukurti jam mylinčią ir priimančią aplinką, kad jis suprastų, kad jei kas nors apie jį negražaus pasakytų, tai yra tų žmonių problema, o ne jo ar jo šeimos.

Ar galėtumėte pasidalinti, kokia būdavo Jūsų pirmoji reakcija į neapykantos prieš Jus apraiškas? Kaip pavyko su tuo susidoroti? Ar įmanoma užsiauginti šarvus ir vieną dieną nebereaguoti į neapykantą?

Kadangi aš viešam lauke esu jau ilgą laiką, manęs neapykantos žinutės jau nebestebima. Aš esu kaip ir savotiškai pripratęs jų gauti. Tačiau kai buvau išrinktas į Seimą, mane šokiravo, kad tų žinučių buvo beprotiškai daug, neapykantos srautas ir lavina. Manau, kad neįmanoma užsiauginti šarvo, nes jeigu tai yra apie tave, vienareikšmiškai tokie dalykai lenda po oda, bet mano patarimas visiems, kurie susiduria su neapykantos kalba ir gauna tokių žinučių, yra neužsidaryti, nebūti vieniems, o būtinai kalbėtis su artimais žmonėmis ar su bičiuliais, o galbūt ir emocinės ar psichologinės pagalbos ieškoti, nes jeigu tiktai užsidarai savyje, tai ilgainiui ima atrodyti, kad visas pasaulis yra prieš tave nusiteikęs, o tai yra tikrai pavojinga vieta kiekvienam žmogui.

Ar sutiktumėte su tuo, kad mūsų visuomenėje trūksta tam tikrų tikroviškų homoseksualių šeimų paveikslų? Tarkim, pagyvenusių gėjų porų pavyzdžių ar homoseksualių šeimų, išgyvenančių skyrybas, istorijų. Ar tokie pasakojimai žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje paskatintų žmones keisti savo mąstymą?

Taip, vienareikšmiškai, labai tų istorijų trūksta ir trūksta patiems LGBT žmonėms, kurie lygina savo patirtis su kitų žmonių patirtimis. Bet žinote, mūsų visuomenė patenka į savotišką užburtą ratą. LGBT žmonės neatsiskleidžia, nėra vieši, nes bijo visuomenės neigiamos reakcijos, o visuomenė neigiamai reaguoja į tokius asmenis, nes nemato savo socialinėje erdvėje jokių pavyzdžių. Kažkas turi žengti pirmą žingsnį ir šį užburtą ratą sulaužyti, tačiau manau, kad mes jau einame nebloga linkme, nes vis daugiau LGBT žmonių apie savo patirtis kalba viešojoje erdvėje.

Seimui gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje turėtų būti pateiktas įstatymo projektas, siūlantis įteisinti partnerystės institutą. Kiek tikite jo sėkme, galimybe, kad jis bus priimtas? Ir kokius pokyčius tai atneš mūsų šaliai?

Aš pasakysiu jums, kad jeigu nebūčiau tikėjęs šio projekto sėkme nuo pat pradžių, tai nebūčiau kandidatavęs į seimą. Todėl juo labai tikiu ir manau, kad įstatymas bus priimtas. Priėmus partnerystės įstatymą išspręsime labai daug ne santuokoje gyvenančių porų problemų (ir čia aš kalbu ne tik apie tos pačios lyties poras, tačiau ir apie skirtingų lyčių poras, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesituokia). Aš manau, kad priėmus šį partnerystės įstatymą mūsų šalis kitą rytą atsibus visiškai kitokia. O atsibus kitokia dėl labai paprastos priežasties. Mes sulaužysim diskusijose labai daug vertybinių iečių, daug diskutuosim, bus daug priešiškumo, bet priėmus įstatymą, matysim, kad niekas nepasikeitė. Gyvensime ta pačia vaga, tiesiog tam tikra visuomenės grupė bus labiau teisiškai apsaugota ir saugesnė. Ir tai man atrodo bus labai didelis pokytis.

Kiek kaip politiką jus domina su LGBTQ+ bendruomene nesusijusios temos? Ar jaučiatės turintis stiprią poziciją, kai kalba pasisuka apie kriptovaliutas, tarptautinius santykius, tokių diktatūrų kaip Rusija ar Kinija keliamas grėsmes?

Stipriausią poziciją jaučiuosi turintis žmogaus teisių lauke, todėl esu labai dėkingas už galimybę dirbti Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigose, ir darbas šiose pareigose man leidžia kalbėti ne tik apie LGBT klausimus, bet ir apie kitų socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių teisių užtikrinimą, ir čia man labai svarbu yra lyčių lygybė, žmonių, turinčių skirtingą galią, teisių užtikrinimas, institucinės politikos sąranga, per kurią yra įgyvendinama žmogaus teisių politika. Na, ir žinote, aš niekuomet nepretendavau ir nesakiau, kad esu labai stiprus ekonomikos dalykuose ar biudžeto formavime, bet man atrodo, kad demokratija iš to ir susideda, kad politikoje veikia daug žmonių, turinčių skirtingus interesus ir skirtingas kompetencijas. Ir toje kompetencijų puokštėje ir įvairovėje gimsta skirtingi ir įvairūs sprendimai.

Ar pritartumėte eutanazijos legalizavimui Lietuvoje? Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

Kai pradedame diskutuoti tokiais sudėtingais ir vertybiškai jautriais klausimais kaip eutanazija, abortai ir kiti panašūs dalykai, man pagrindinis matas yra pagarba žmogaus orumui. Aš save laikau humanistu ir manau, kad žmogus visose gyvenimo situacijose, kad ir kokios jos būtų sudėtingos, privalo turėti galimybę išlaikyti savo orumą. Kai susiduriama su tam tikromis nepagydomomis ligomis, kai žmogus atsiduria fizinėse kančiose, kuriose yra eliminuojamas žmogaus orumas, mano principinė pozicija būtų tokia, kad žmogus tokiose situacijose turi turėti laisvą valią ir galimybę nebūti įkalintas.

Iš tikrųjų daug žmonių jus puola, bet daug žmonių ir palaiko. Tačiau viešojoje erdvėje atrodote šiek tiek vienišas karys lauke. Ar nesijaučiat vienišas, vykdydamas savo misiją?

Ne, vienišas tikrai nesijaučiu, jaučiu labai didelį savo politinės frakcijos ir bendruomenės palaikymą. Bet žinot, visais politiniais komentarais ir politiniais išpuoliais yra siekiama, kad žmonės, kalbantys apie nepatogias, kontroversiškas idėjas, atsidurtų visuomenės paraštėse, dingtų iš akiračio. Iš tikrųjų manau, kad reikia tvirtai laikytis ir savo pozicijos neapleisti, nes tai padeda spręsti tam tikrus klausimus. O šitoj vietoj gal pasakysiu labai filosofiškai, kad mūsų partijai yra apskritai labai svarbi Žemaitės asmenybė. Nes Žemaitė XIX amžiaus kaimiškoje Lietuvoje su savo idėjomis apie feminizmą, smurtą artimoj aplinkoj, kad jo negali būti, irgi buvo labai kontroversiška asmenybė. Bet man atrodo, kad tos kontroversiškos asmenybės sukuria tam tikrą pokytį visuomenėje, kuris ilgainiui turi tam tikrą poveikį. Labai tikiuosi, kad mums pavyks surasti tos stiprybės ir mes nuo savo vertybinių pozicijų ir keliamų idėjų neatsitrauksim.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: